Tomo istorijaTomas, 27 metai, dirbęs Ispanijoje viešnamio apsauginiu: „Lietuviui labiau apsimoka atvežti merginą, nei atidaryti barą Ispanijoje“
Nuvažiavau iš pradžių į Valensiją apelsinų skinti, vėliau dirbau statybose, kepykloje. Sunku buvo – ten visur reikia kovoti. Už savo pinigus, už dėžes. Pirmą atlyginimą reikėjo išsireikalauti jėga – turėjau užblokuot mašinas, tik tada užmokėjo.
Paskui man pasiūlė darbą bare. Baras veikia nuo šeštos valandos vakaro iki pat ryto. Už miesto, ir veikia jis kaip legalus viešnamis. Visi žino, jog tai viešnamis. Jame buvo dvi merginos iš Lietuvos, trys iš Rusijos, viena iš Jamaikos , viena iš Ispanijos, kuriai jau 48 metai. Lietuvės, kurias sutikau – man rodos, visos savo noru atvykusios. Keletą sutikau jau susižadėjusių su ispanais – bet jas ispanai turėjo išsipirkti iš viešnamio šeimininko už 1000-2000 eurų.
Aš ten apsauginiu dirbau. Saugojau, kad bare ir už jo durų nebūtų muštynių, ginčų ir panašiai. Gėrimai ten buvo brangūs. Jei klientas negalėdavo susimokėti – išmesdavo jį lauk. O jei turėdavo pakankamai pinigų – galėdavo eiti prie merginų, išsirinkti kurią nors ir vestis į viršų, kur kitas žmogus duodavo “gumą” ir paklodę. Jei mergina padarydavo labai gerą paslaugą klientui, jis sumokėdavo jai dar papildomai. Ir dar – čia, Ispanijoj, jei klientas nepatikdavo – mergina galėdavo atsisakyti su juo eiti. Kiek žinau – Vokietijoj negalima rinktis kliento…
Pasižiūriu kartais laidas – pagrobė, išvežė… Bent jau Ispanijoj, kur man teko dirbti, ten jų niekas nelaiko. Jos gali išeiti, sėsti į taksi. Prievartos ten aš nemačiau, tame bare kur teko dirbt. Taip, kaip Vokietijoj, kur vėliau teko būti, jų niekas nekontroliuoja, nevaržo. Vokietijoj juk atimami pasai netgi – o Ispanijoj neteko to matyti. Vokietijoj buvau nuvykęs ir kaip draugas, ir kaip klientas baruose. Va ten jos nieko nepasakoja, negali, nes labai bijo, prigąsdintos. Vokietijoj labai daug lietuvių teko sutikt dirbančių…
Ispanijoj merginos gali įsidarbinti – paskui moka tam tikrą procentą nuo savo uždarbio. Ir užrakintų jų niekas nelaiko, ispanai bijo nemalonumų.
Kai dirbau pirmame bare – išmesti klientai dažnai kviesdavo policiją, norėdami, jog mane suimtų. Tai aš tuomet apsimesdavau klientu, o merginos patvirtindavo, norėdamos mane paslėpti, užstoti. Policija irgi labai dažnai naudodavosi merginų paslaugomis.
Kas būdavo merginų klientai? Alyvuogių laukų šeimininkai, barų šeimininkai. Nuo 6 iki 9 vakaro ateidavo senukai, nuo 9 iki vidurnakčio – štilis, o jau nuo 12 iki 4 ryto – jaunimo banga…
Tokių barų Ispanijoj daug. Paklausa – labai didelė. Tik viena pastebėjau – kuo brangesnis baras, tuo merginos labiau nematomos, labiau kontroliuojamas jų buvimas, o kuo pigesnis – tuo jos laisvesnės. Bet tie, pigesnieji, dažniausiai būna atokesnėse vietose, užkampiuose, kur ir taip niekur nenueisi, niekur nepasislėpsi.
Teko girdėti iš merginų, jog pasitaiko atvejų, kai merginas laiko uždarytas. Ypač blogai, jei patenki į Barseloną, Malagą ir aplinkui. Ten beveik visą pakrantę kontroliuoja lietuviai kriminalai iš Panevėžio, iš dar kažkur. Valensiją labiau kontroliuoja Vilnius, Malagą – Panevėžys, Raseiniai. Ten jau griežta kontrolė, merginoms sunku, jos turi paklusti ir atiduoti didžiąją dalį savo uždarbio. Teko girdėti, jog kažkur Malagoj nepaklususiai merginai buvo nupjauta galva ir padėta kitoms prie nuomojamo buto…
Lietuviui labiau apsimoka atvežti merginą, nei atidaryti barą Ispanijoj. Man irgi siūlė atvežti merginų. Konkrečios sumos nepasakė, bet teigė, jog „už procentus jos tau dirbs“. Tik dabar jau mažiau lietuviai gali reikštis Ispanijoj – dabar jau mašinas lietuviškais numeriais stabdo visur, tikrina dokumentus… Bet vis tiek – nėra Ispanijos kaimo pakrantėj, kur nebūtų lietuvio…
Norite pasidalinti savo patirtimi? Rašykite mums: info@iom.lt
|
